Jaučiuosi kaip robotas, kuris tik dirba ir miega… Skip to content

„Žmona 10 metų su manimi
nieko nejaučia, o aš net
nežinojau..."

Kol neišmokau jausti pats.

Rytais keliuosi į darbą kaip zombis. Vakare grįžtu pavargęs ir piktas. Savaitgaliais guliu ant sofos su alumi rankose, žiūriu filmą, bet negalvoju nieko.

Žmona klausia: „Kaip jautiesi?”
Aš: „Viskas gerai.”
Ji: „Bet tu atrodai…”
Aš: „Sakau gi – viskas gerai!”

O viduje? Tuštuma. Įtampa. Nuolatinis nerimas dėl pinigų, darbo, ateities.

Kai žiūriu į veidrodį – matau svetimą vyrą. Kur dingo tas, kuris kadaise svajojo? Kuris turėjo planų? Kuris jautėsi gyvas?

Dabar aš tik funkcija: uždirbti, mokėti sąskaitas, išlaikyti šeimą.

Bet kas palaikys mane?

Štai tiesa, kurios tau niekas nesako:

Tu nesi „sugedęs”. Tu nesi „per senas keistis”. Tu tiesiog niekada nesimokei jausti.

Mums nuo vaikystės kalė į galvą:

◼️ „Vyrai neverkia”

◼️ „Būk stiprus”

◼️„Susivaldyk”

◼️„Nerodyk silpnumo”

Tai mes ir nerodome. Kišame viską gilyn. Užspaudžiame. Dirbame dar sunkiau. Geriame daugiau. Tylime dar labiau.

O ta įtampa pečiuose? Tas spaudimas krūtinėje? Tas nuolatinis nerimas? Tos mintys, kurios nesustoja?

Taip visi tie metai užspaudimo dabar keršija.

Labas, aš Rytis.

Anksčiau buvau tas pats vyras kaip tu dabar.

Dirbau kaip mašina. Bėgau nuo savęs į darbą, sporto salę. Kai draugė klausdavo „kaip jautiesi”, supykdavau: „Vėl su tais savo jausmais!”

Buvau įsitikinęs, kad jausmai – tai moteriškas dalykas. „Vyriška” – tai logika, faktai, rezultatai.

Išleidau virš 80,000€ visokiems savęs tobulinimo kursams, koučeriams, dvasiniams mokytojams, knygoms. Ieškojau „sprendimo” visur – tik ne savo viduje.

Buvau priklausomas nuo maisto, pornografijos, kompiuterinių žaidimų. Bet neprisipažinau net sau.

Kol nepraradau visko.

Ir tik tada supratau: jausmai nėra silpnybė – tai galia. Vyras, kuris moka jausti, valdo gyvenimą. Kuris nemoka – gyvenimas valdo jį.

Dabar, kai moku jausti: 

🔥 Protas tapo aštresnis – priimu geresnius sprendimus 

🔥 Versle matau dalykus, kurių kiti nemato – intuicija veikia 

🔥 Santykiuose galiu „palaikyti erdvę” – partnerė pagaliau atsipalaidavo 

🔥 Lovoje – visai kitas lygis energijos ir artumo 

Čia ne dar vienas „motyvacinis” kursas

Dabar su Violeta įkūrėme Akademiją – erdvę, kur jau 180+ lietuvių  kas savaitę mokosi jausti.

Ne teoriškai. Paprastai, realiai – savo kūnu.

Kiekvieną savaitę, 21:00 per Zoom:

⚜️ Jausmų Sesijos (su Ryčiu ir Violeta)

  • Guli patogiai savo namuose
  • Nebūtina rodyti veido (kamera nereikalinga)
  • Nebūtina kalbėti (pradedi kaip tylus stebėtojas)
  • Tiesiog leidi procesui vykti
  • Tai kaip „restart” tavo nervų sistemai

💜 Gydančios Meditacijos (Violetos)

  • Ne tos nuobodžios „kvėpuok giliai” meditacijos
  • Tikras energetinis procesas
  • Sustabdo galvos „variklį” ir įveda į gilų transą
  • Pagaliau gali užmigti kaip kūdikis (be alkoholio)

Kas nutinka per pirmą mėnesį?

1 savaitė: „Keista, bet kažkas vyksta…“

✅ Jautiesi ramiau po darbų

✅ Nebeišeini iš pusiausvyros dėl smulkmenų

2 savaitė: „Aš pradėjau pastebėti savo mintis“

✅ Supranti, kad tu – ne tos mintys

✅ Pradedi matyti, kada protas tave apgaudinėja

3 savaitė: „Dienos metu prisimenu sustoti“

✅ Nebėgi kaip višta be galvos

✅ Gali susitvarkyti su stresu neišgerdamas ir neparūkydamas

4 savaitė: „Pradėjau jausti…“

✅ Ne tik pyktį ir tuštumą

✅ Bet ir džiaugsmą paprastose situacijose

✅ Energijos daugiau nei turėjai 20-ies

Tai, ką sako vyrai po kelių mėnesių:

„Žmona sako, kad esu visai kitoks. Nebešaukiu ant vaikų. Ir lovoje… na, ji pati prašo dažniau.” — Andrius

„Versle pradėjau priimti sprendimus ne tik galva, bet ir „vidumi”. Pajamos išaugo. Jaučiu, kurie sprendimai atneš pelną, o kurie ne.”Linas

„Nustojau gerti vakarais. Tiesiog nebėra poreikio. Energijos turiu daugiau nei gerdamas kavą.” — Anonimas

„Vaikai pradėjo su manimi kalbėtis, o ne tik prašyti pinigų. Jaučiu, kad mane mato kaip tikrą tėvą.” — Valdas

Vyrams, kurie vis dar dvejoja:

„Bet aš nelabai tikiu šitais dalykais…”

Aš irgi netikėjau. Galvojau, kad jausmai – tai „bobų reikalai”. Dabar žinau: tai buvo mano didžiausia klaida.

Vyras, kuris nemoka jausti = vyras, kuris:

◼️ Nežino, ko iš tikrųjų nori

◼️ Priima sprendimus tik galva (ir dažnai klysta)

◼️ Negali suprasti žmonos ir vaikų

◼️ Nuolat įtemptas ir pavargęs

◼️ Bėga nuo savęs į darbą, alkoholį, sportą

„Bet aš nenoriu verkti su nepažįstamais…”

Niekas tavęs neverčia verkti. Daugelis vyrų tiesiog guli ir klauso. Procesai vyksta tyliai, viduje. Tu net nepastebėsi, kaip pradėsi keistis.

„Neturiu laiko…”

Turi laiko žiūrėti Netflix 2 valandas vakare? Turi laiko gerti alų su draugais? 60-120 minučių per savaitę – tai investicija į tai, kad likęs gyvenimas būtų vertas gyventi.

„Per brangu…”

33€ per mėnesį = 1,10€ per dieną. Mažiau nei išleidžiame cigaretėms. Mažiau nei kainuoja vienas alus bare.

Kiek tau kainuoja būti nelaimingu? Kiek kainuoja santykiai, kurie byra? Kiek kainuoja vaikai, kurie tavęs bijo?

Ką tiksliai gausi už 33€/mėn?

Mažiausiai 6 gyvos Zoom sesijos per mėnesį
Prieiga prie privačios grupės + visų įrašų archyvas
180+ narių bendruomenė – nebebūsi vienišas
Vedimas be spaudimo ir pamokslų
Saugi erdvė klausti bet ko – be tabu

Nebūk tas vyras, kuris po 20 metų santuokos sužino, kad žmona jau 10 metų su tavimi nieko nejaučia.

Nebūk tas tėvas, kuris išaugino vaikus, bet niekada nesusijungė su jais.

Nebūk tas vyras, kuris mirė 65-ių ir tik tada suprato, kad niekada negyveno.

Dažniausiai užduodami klausimai

Ar reikės rodyti veidą per Zoom?
Ne. Gali išjungti kamerą, gali net gulėti po antklode.

Ar reikės kalbėti apie jausmus?
Visai nebūtina. Daugelis vyrų pradeda kaip tylūs stebėtojai.

Ką daryti, jei negaliu dalyvauti gyvai?
Kiekviena sesija įrašoma. Gali klausyti kada tau patogu.

Kokiomis savaitės dienomis vyksta susitikimai?
Mažiausiai 6 sesijos per mėnesį, skirtingomis dienomis, 21:00 LT laiku. Sesijų datas skelbiame 2 savaites į priekį – taip gali geriau suplanuoti savo laiką.

Ar tai skirta tik moterims?
Ne. Moterų yra daugiau, bet dalis narių – vyrai. Sesijas veda Rytis (vyras) ir Violeta.

Ar galiu bet kada nutraukti narystę?
Taip. Be klausimų. Sustabdymas užtrunka minutę.

Spręsk DABAR (nes rytoj vėl atidėsi)

Tu žinai save. Rytoj protas pradės:

„Per brangu” (nors cigaretėms/alui visada randi) „Neturiu laiko” (bet socialiniuose tinkluose sėdi valandas) „Dar pagalvosiu” (galvoji jau 10 metų)

Sustok. Duok sau šansą.

Blogiausia, kas gali nutikti – atšauksi po mėnesio. Geriausia – pagaliau pradėsi gyventi, o ne tik egzistuoti.

🎯 JOKIOS RIZIKOS SAVAITĖ

Prisijunk. Dalyvauk bent vienoje sesijoje.

Jei po savaitės jausies, kad Akademija ne tau – grąžiname pinigus.

Be klausimų. Tiesiog parašyk žinutę.

Narystę gali atšaukti bet kada

P.S. Jeigu vis dar dvejoji – gerai. Tai reiškia, kad protas bijo. O kai protas bijo – vadinasi, čia yra kažkas, kas gali tikrai pakeisti tavo gyvenimą.

P.P.S. Tavo vaikai ateityje klaus tavęs ne kiek pinigų uždirbai, o ar buvai tikras. Ar jie tave pažinojo kaip tėvą, ar tik kaip pinigų mašiną.

Iki pasimatymo viduje!

Rytis ir Violeta

Jeigu turi klausimų: labas@rd.lt

🎧 Paklausyk dalyvių atvirų pasidalinimų, patirčių ir suvokimų

Apie Rytį Druskinį

8 metus buvau šokių mokytojas – mokiausi išreikšti kūną. Bet savo gyvenime nuolat bėgau nuo vidinių jausmų, „užspausdavau” juos kur tik galėdavau. Kai kas nors paklausdavo „kaip jautiesi?”, visada sakydavau „gerai”, nors beveik niekada taip nebūdavo.

Buvau priklausomas nuo darbo, maisto, pornografijos, kompiuterinių žaidimų. Išleidau virš 80,000€ įvairiems kursams ieškodamas „sprendimo” – visur, tik ne savo viduje.

Visa tai buvo tobula mano sielos plano dalis, vedanti į pabudimą.

Išradau savo unikalų metodą – Jausmų Sesiją padėti sau ir kitiems. Paskutinius 6 metus visą savo dieną ir dėmesį skiriu integracijai ir jos tobulinimui. 

Tai, ką atradau ir išgyvenau savo kelionėje, sesijų metu noriu perduoti tiems, kurių protai ir širdys atviros priimti. Mano pasidalinimai jau pasiekė dešimtis tūkstančių Lietuvos žmonių. 

Apie Violetą Daukšaitę

Gyvenimas neturi būti kančia – aš noriu tau parodyti jo visą grožį, paprastumą ir lengvumą!

Man labai gera ir džiugu kartu su Ryčiu vesti sesijas, dalintis su žmonėmis savo patirtimi ir atradimais, padėti pajausti žemišką paprastumą, gerumą, jaukumą, kurio taip ilgisi pavargusios žmonių širdys.

Jaučiau augantį norą kurti gydančias meditacijas – tai mano tikrasis kelias švelniai ir jautriai paliesti žmonių širdis ir padėti jiems pagaliau atsipalaiduoti.

 Rytis ir Violeta

Tavo nauji geriausi draugai

Jeigu norėtum paklausti bet ko:

labas@rd.lt

Kurį pasaulį maitini – vidinių jausmų pasaulį, savo širdies ir Dievo vedimą ar minčių, programų, argumentų ir baimių pasaulį? Kurį laistai savo laistytuvu per dieną daugiau? Pažiūrėk, kaip kūnas jaučiasi, kai pagalvoji apie Dievo balsą ir jo vedimą, nerūpestingumą, neatsakomybę, nekontroliavimą, visišką paleidimą, ir kaip kūnas jaučiasi, kai tu saugaisi, bijai, suspaudi save, neleidi sau, bėgi, slepiesi, jauti kaltę. Kaip manai, kokioje energijoje kūnas labiau klesti, išlieka jaunas, gyvas, sveikas ir stiprus? Ar Dievo ir širdies balso sekime, ar baimės ir kaltės programų palaikyme?

Visiškai nesvarbu, koks tavo gyvenimas buvo iki šios akimirkos, nesvarbu, ką pridarei ir ko nepridarei – mes visi visko pridarėm ir nepridarėm – šita akimirka yra naujas lapas, nauja reinkarnacija, naujas Dievo pasaulis. Ir šią akimirką tu gali pasirinkti savo širdimi kryptį – į baimę, kaltę, trūkumą ir užspaudimą arba į Dievą, į vidų, į laisvę ir savo karališkumą. Kai tai skaitai, gali kilti minčių: ,,Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti, tai ne man, nežinau, kaip iš to išeiti, visą gyvenimą buvo taip”. Tai tik baimės, kaltės ir proto mintys, netikėk jomis, nebelaistyk jų. Palik jas, tegul jos ateina, bet, kai jos ateina, pažymėk jas, kaip paukštukus žiedeliu pažymi prižiūrėtojai, kad, jeigu jie išskrenda ir juos pagauna vėl, atpažintų, kuris yra kuris, ir taip apie juos renka informaciją. Lygiai taip pažymėk visas savo mintis naudojant savo dėmesį ir stebėjimą – pažiūrėk į mintį, pagauk ją savo žvilgsniu, uždėk ant jos žymę, kad “aš jau pamačiau tave, tu jau pamatyta, pažymėta”, ir paleisk. Leisk jai eiti, nebesaugok jos. Daugiau nieko neturi daryti. Tu ją pažymi, uždedi ant kojos žiedelį ir, kai ji išeina, tu ją paleidi. Nebėk paskui ieškoti jos, nes gali ją sekti savo kompiuteryje – tavo duomenų bazėje ji jau įrašyta. Taip pastebėk visas savo mintis, kurios sukuria bet kokį limitą. Pažymėk jas ir paleisk. Stebėjimas yra tam, kad pažymėtum. Neturi su jomis kovoti, neturi maištauti prieš jas. Tu esi tiesiog prižiūrėtojas, kuris pastebi ir pažymi viską, ko nebenori daugiau patirti gyvenime, ir paleisk tai.

Jeigu jauti dar bet kokią savo kontrolę, bet kokį laikymą, atpalaiduok jį, tegu ištirpsta. Ar jauti meilę savo kūnui? Ar gali pasakyti savo kūnui “Aš myliu tave”? Pajausk, kokį jausmą sukelia šis klausimas. Gali pasakyti savo kūnui: “Aš myliu tave, tu nuostabus” ir pajausk, kas vyksta kūne. Leisk visoms visoms energijoms eiti, kilti, plėstis, spausti, judėti, būti. Dabar esi indas, per kurį važiuoja traukiniai – skirtingos energijos, skirtingos vibracijos. Nesvarbu, ar jauti daug jų ar mažai, bet leisk viskam vykti, kad ir kas vyksta šią akimirką ir visiškai nesikišti į tai, atiduoti tai į Dievo rankas, palikti savo kūną, palikti visą šį pasaulį, išeiti atostogų.

Jeigu ateina kokios nors mintys, visiškai nieko nedaryk dėl to. Tu esi erdvė, į kurią mintys ateina ir išeina, kurioje viskas vyksta, pasirodo ir dingsta. Visiškai nieko neturi daryti. Pasitikėk, leisk akimirkos energijai tave nešti ir atnešti visa, ko reikia. Jeigu akimirka atneša mintis ir aktyvų protą, vadinasi – tai pats tobuliausias dalykas, kuris gali dabar nutikti, būk atviras(-a) viskam, visoms mintims ir protui, tegu vyksta, tegu ateina – duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką. Duok laisvę viskam viskam viskam, kas vyksta šią akimirką.

Jei jauti, kad kažką dar saugai, priešiniesi ir blokuoji, pabandyk tai atpalaiduoti ir visiškai nebedėti jokių pastangų. Kaip vėjo plaikstomas maišiukas juda ore iš kairės į dešinę, aukštyn, žemyn, taip ir tu leisk energijoms ir vibracijoms tave mėtyti į visas puses: aukštyn, žemyn, į protą, iš proto, į jausmus, iš jausmų, į stebėjimą, iš stebėjimo. Leisk viskam viskam vykti, duok viskam laisvę, tegu kyla, tegu juda, tegu teka ir tirpsta. Absoliučiai nieko nedaryk, nesistenk būti stebėjime, net nestebėk. Neleisk savo protui nieko pačiupti – jokios praktikos, jokio metodo, jokio veiksmo, nieko nereikia. Jeigu ateina mintis ,,Kaip nieko nedaryti, tai ką man daryt, kad nieko nedaryt?” – eina šikt jinai, nieko nedaryk dėl tos minties, pamiršk net stebėjimą. Kas lieka?

Tik tu su savim dabar. Tai ir yra gyvenimas – tu dabar. Visa kita netikra, visa kita eina šikt. Tik Tu ir Dabar.

Iš pradžių klausiau, ar gali pasakyti, kad myli savo kūną, dabar noriu pratęsti ir paklausti – ar gali pasakyti: ,,Aš myliu šį pasaulį, aš myliu Žemės planetą”? Ar gali pasakyti, koks tavo santykis su šiuo pasauliu, su Žeme – ar gera čia būti, ar nekenti čia būti? Pajausk vidumi – ar nori apkabinti Žemę, ar nori pasiimti kūjį ir sudaužyti viską, išsilaisvinti iš šios planetos ir visos kančios, kurią čia patyrei. Jei renkiesi kūji, leisk sau patirti šią energiją, kaip tu daužai viską, kad tu nekenti, kad pyksti, kad tave užkniso. O jeigu myli, pajausk, ar neapgaudinėji savęs ir ar po ta meile nėra paslėptos agresijos ir nekentimo. Būk nuoširdus(-i) sau, kai klausi šitų klausimų.

Kad ir ką jauti dabar – nesipriešink, leisk viskam būti. Ir nieko daugiau nedaryk. Noriu, kad pajaustum savo visą kūną periferiškai, viską kartu nuo galvos iki kojų, pajaustum, kokia dabar yra jo energija, jo vibracija, jo energijos kokybė. Tiesiog pajausk. Pajausk, ar dar yra kokių nors jausmų, emocijų, energijų kūne – galvoj, krūtinėj, pilve, saulės rezginy ar dar kur nors. Jeigu yra, susikoncentruok į bet kurį energijos kamuolį ir pabūk su juo, skirk jam savo dėmesio, energijos, bet nekeisk jo. Pabūk su juo kartu. Stebėk visą savo kūną periferiškai, kas vysta, kaip jis pulsuoja, gal energija teka, gal elektra jaučiasi, stebėk ir jausk, kas kūne vyksta būtent dabar.

Jeigu patiko nieko nedaryti, būti, jausti, stebėti, žinok, kad ši kokybė gali būti su tavimi visą tavo likusią dieną. Paprašyk to dvasios, Dievo. Sakyk: ,,Aš noriu jaustis taip visą dieną”. Turėk tokią intenciją, ir tai išsipildys. Prašyk, ir bus padaryta.

Noriu labai padėkoti tau, kad skaitei šį laišką, kad renkiesi šią erdvę, o ne milijoną kitų dalykų pasauly šią akimirką.

Gera įtraukti tave į mūsų jautrią šeimą, į mūsų ratą, į mūsų energiją, kur jaučiame savo jausmus ir nebijome pažiūrėti į save. Gera širdy stebėti, kaip visi aplinkui plečiasi, kyla, bunda. Ir tegu viskas, kas sunku, ištirpsta kaip sniegas pavasario saulėj. Su meile. Rytutis 😛

Which world are you feeding — the world of inner feelings, your heart, and God’s guidance, or the world of thoughts, programs, arguments, and fears? Which one do you water more each day with your “watering can”? Notice how your body feels when you think about God’s voice and guidance — about being carefree, uninhibited, at ease, completely surrendered — and compare that to how your body feels when you’re guarding yourself, afraid, tense, holding back, running, hiding, feeling guilty. Which energy do you think helps your body thrive, stay young, alive, healthy, and strong? Is it following God’s and your heart’s voice, or sustaining the programs of fear and guilt?

It doesn’t matter what your life has been like up to this moment; it doesn’t matter what you have done or haven’t done — we’ve all done things and left things undone. This very moment is a fresh start, a new incarnation, a new world of God. Right now, you can choose with your heart where to go — toward fear, guilt, lack, and suppression, or toward God, inward, toward freedom and your own sovereignty. As you read this, you may have thoughts like, “That sounds nice, but how do I do it? It’s not for me, I don’t know how to get out of this, it’s been like this my whole life.” But these are just thoughts — fear, guilt, and the mind talking. Don’t believe them, don’t keep watering them. Let them come, let them be, but when they appear, tag them, just like researchers ring birds so they can identify each one if it flies away and is caught again. In the same way, tag all your thoughts by using your attention and observation: look at the thought, catch it with your gaze, label it — “I see you, I’ve noticed you” — then let it go. Let it pass; don’t hold on to it. You have nothing else to do. You mark it, you “ring its leg,” and when it leaves, you release it. Don’t run after it, don’t chase it, because you can trace it in your “computer” — it’s already in your database. That’s how you notice every thought that creates any kind of limitation. Acknowledge it, then let it go. Observation is only there so you can tag it. You don’t have to fight or rebel against it. You are simply the caretaker who notices and tags everything you no longer wish to experience in life, and then lets it go.

If you still feel any form of control or holding on, soften it; allow it to dissolve. Do you feel love for your body? Can you say to your body, “I love you”? Notice what feeling arises. Try saying to your body: “I love you, you are wonderful,” and feel what happens inside you. Allow every kind of energy to come, rise, expand, press, move, and simply exist. Right now, you are a vessel through which trains run — different energies, different vibrations. It doesn’t matter whether you feel a lot or only a little; let everything happen, whatever is occurring at this moment, and don’t interfere at all — surrender it to God, leave your body, leave this whole world, let go completely, go on vacation.

If any thoughts appear, do absolutely nothing about them. You are the space into which thoughts come and go, where everything unfolds, appears, and disappears. You don’t have to do anything. Trust, and allow the energy of the moment to carry you and bring whatever you need. If this moment brings thoughts and an active mind, then that is the most perfect thing that could happen. Embrace it. Be open to everything — all thoughts, the mind — let it happen, let it come. Give total freedom to everything that is happening in this moment.

If you notice you’re still protecting something, resisting, or blocking, try to let it loosen completely and stop making any effort. Like a little bag fluttering in the wind from left to right, up and down, let the energies and vibrations toss you in every direction: up, down, into your mind, out of your mind, into feelings, out of feelings, into observing, out of observing. Give freedom to everything — let it rise, let it move, let it flow and dissolve. Do absolutely nothing. Don’t even try to observe; don’t observe. Don’t let your mind latch onto anything — no practice, no method, no action, no nothing. If a thought arises, “How do I do nothing? What should I do to do nothing?” — to hell with that thought. Do nothing about it. Forget even the observing. What remains?

It’s just you with yourself now. That is life — you, now. Everything else is unreal; let the rest go. Only You and Now remain.

Earlier, I asked if you could say that you love your body; now I want to continue and ask: can you say, “I love this world, I love Planet Earth”? Can you describe your relationship with this world, with the Earth — do you enjoy being here, or do you hate it? Tune in and ask yourself honestly — do you want to hug the Earth, or do you want to grab a hammer and smash everything, freeing yourself from this planet and all the suffering you’ve experienced here? If you choose the hammer, allow yourself to feel that energy fully — smashing everything because you hate it, you’re angry, you’re fed up. And if you love it, feel whether you are deceiving yourself, and whether beneath that love there might be hidden aggression or resentment. Be raw and truthful with yourself.

Whatever you feel at this moment — don’t resist it; let it be. Nothing more. I’d like you to feel your whole body peripherally, from head to toe, notice its energy right now, its vibration, its energetic quality. Just sense it. Notice whether there are any feelings, emotions, or energies in your head, chest, stomach, solar plexus, or anywhere else. If there are, focus on any “ball” of energy and stay with it; give it your attention and energy, but do not change it. Just be with it. Observe your entire body peripherally — notice what’s happening, how it pulses, if the energy is flowing, if you sense electricity. Observe and feel what’s happening in your body right now, in this very moment.

If you enjoyed doing nothing — being, feeling, observing — know that this quality doesn’t have to fade; it can stay with you for the rest of your day. Ask the spirit, God, for it. Say, “I want to feel this way all day.” Have that intention, and it will come true. Ask, and it shall be given.

I want to thank you so much for reading this letter, for choosing this space instead of the million other possibilities the world offers right now.

It feels good to welcome you into our sensitive family, our circle, our energy, where we allow ourselves to feel and aren’t afraid to look within. It warms my heart to see how everyone around is expanding, rising, awakening. May everything heavy dissolve like snow under the spring sun.
With love,
Rytis 😛